Liudijimai

Edmundo Brazausko liudijimas

Romualdo Jakubsevičiaus liudijimas

Dariaus Kanapecko liudijimas



   Mano ėjimas prie Dievo buvo ilgas, per aplinkinius neteisingus kelius. Mano tėvai save laikė katalikais, bet buvo visiškai nepraktikuojantys, į bažnyčią eidavo porą kartų per metus, todėl ir manęs nei mokė maldų, nei ragino eiti į bažnyčią. Jau paauglystėje širdyje atsirado klausimų apie gyvenimo prasmę, mano reikalingumą šiame pasaulyje ir panašių kitų. Tada prisiminiau Dievą, maniau, tapsiu tvirtu kataliku, gyvensiu pamaldų gyvenimą ir tai užpildys tuštumą mano širdyje. Nuėjau pas pažįstamą kunigą pasiklausinėti, kaip man tapti tikinčiuoju, mat mažai žinojau apie tikėjimą. Nežinau, ar kunigas tuomet kur skubėjo, ar nenorėjo su manimi kalbėti, bet jis man tik padavė dvi dideles storas knygas ir pasakė, kad jas perskaitęs viską suprasiu. Patenkintas parlėkiau namo ir ėmiau skaityti. Su kiekviena skaitymo valanda mano nusivylimas vis augo, nes aš nieko negalėjau ten suprasti. Pagaliau knygos buvo atstumtos ir aš galvojau, kad jei Dievas taip sunkiai suvokiamas ir man knygos nepadeda Jo suprasti, tai gal man jo ir nereikia, aš gal tiesiog per kvailas Jį suprasti ir pažinti. Mintis apie Dievo pažinimą buvo pamiršta, bet egzistencijos klausimas vis tiek nedavė ramybės, tad ėmiau skaityti ir nagrinėti žymių filosofų veikalus. Galvojau, tiek daug šie rimti vyrai prirašė, gal jie suprato, ką mes veikiame šiame pasaulyje ir kaip reikia čia gyventi. Bet atsakymo neradau ir ten. Paskui gyvenau tipinį gyvenimą daug nesukdamas galvos – rūkiau, išgėrinėjau, man atrodė, gyvenau „kaip visi.„ Ir vieną kartą atvažiavęs aplankyti motinos pas ją ant virtuvės palangės pamačiau geltoną lapelį. Paėmiau – tai buvo kvietimas lankyti Šv. Rašto studijas Zarasų Šaulių namuose. Pamaniau, kodėl gi nenuėjus, blogiau nebus. Tai buvo 2001 metų birželio 12 diena. Nuėjau į susirinkimą, išgirdau pastoriaus Gedimino Kapustavičiaus skelbiamą Evangeliją ir staiga supratau, štai čia yra viskas, ko man reikia, ko ieškojau, kad gyvenimo prasmė yra gyventi su Dievu, kad esu nusidėjėlis ir kaip man pasisekė, kad Jėzus Kristus numirė už mane! Tą dieną buvau išgelbėtas ir pavadžiau savo gyvenimą Jėzui. Paskui ilgai kalbėjausi su pastorium apie daug ką, sužinojau, kad jie atvažiavę iš Utenos baptistų bažnyčios. Per kitą susirinkimą gavau Bibliją ir ją ilgai ir atidžiai nagrinėdavau, kad kur nors nebūčiau apgautas. Kai supratau, kad kas sakoma Biblijoje ir kas skelbiama pamoksluose sutampa, tai panorau žengti toliau ir pasikrikštyti. Tai įvyko praėjus 5 mėnesiams po išgelbėjimo, 2001 metų spalio 28 dieną Kaune, po to tapau Zarasų baptistų bažnyčios nariu. Aišku, gyvenant krikščionišką gyvenimą pradžioj pasitaikydavo paslydimų ir klaidų, tačiau Dievas vis pakeldavo ir vesdavo toliau. Dievas yra geras ir nuostabiai sutvarkė mano gyvenimą. Aš vedžiau, atvykau gyventi į Uteną, tapau Utenos baptistų bažnyčios nariu, turiu du vaikus, darbą. Širdyje dabar ramu ir gera, nes žinau kad Dievas su manimi ir manęs niekada neapleis.

Edmundas Brazauskas

Į pradžią


   Be Dievo pragyvenau 50 metų, ir nors neneigiau, kad Dievas yra, bet aš Jo nepažinojau. 1998 metais išgirdau apie tai, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atsiuntė Savo Sūnų, kad Jis išpirktų pasaulį. Iš pradžių, aš to nesupratau, bet vėliau, kai paaiškino, pradėjau suprasti, kad ir man reikia Gelbėtojo, o iki tol gyvenau kaip ir visi, tarybinį gyvenimą, be Dievo. Ir kažkur tų metų rudenį dalyvavau susirinkime Kaune, tai buvo baptistų bažnyčia, ir klausiausi pamokslo. Kažkas manyje pasidarė, supratau, jog ir aš nusidėjėlis, ir man reikia Gelbėtojo. Kai į pamokslo pabaigą kvietė tuos, kurie nori išsigelbėti ir priimti Kristų į savo gyvenimą, nežinau, tarsi kažkas mane išstūmė ir aš išėjau į priekį. Viską paaiškino, davė Naująjį Testamentą, bet man dar vis tiek nebuvo aišku. Kai parėjome iš susirinkimo, mano sesuo Jadvyga, kuri mane nusivedė, pradėjo aiškinti. Rodos lyg ir supratau. Kai parvykau į Uteną, nes aš čia gyvenu ir pradėjau darbovietėje aiškinti, iš pradžių klausėsi, o paskui ėmė iš manęs šaipytis. Po kiek laiko užsimiršo ir gyvenimas ėjo kaip ir ankščiau. Praėjo pusė metų ir mūsų mieste atsidarė ši bažnyčia. Atvyko misionierius iš Amerikos ir pastorius-misionierius iš Kauno, ir aš vėl pradėjau lankyti bažnyčią. Bet niekaip negalėjau atsisakyti savo žalingų įpročių, nes tada stipriai gėriau ir galima sakyti buvau priklausomas nuo alkoholio. Artėjo mano jubiliejiniai metai. Ir 1999 m. gegužės 9 d. aš įtikėjau tvirtai, pasikrikštijau ir tapau šios bažnyčios nariu. Tada mūsų susirinkimas buvo nedidelis, 3 žmonės, aš, mano sesuo Danguolė ir dukterėčia, kitos sesers duktė Eglutė. O man tais metais artėjo 50 metų jubiliejus. Na dabar galvoju reikia paklusti Dievui ir atsisakyti nuodėmių. Aš nusprendžiau, kad savo gimtadienį atšvęsiu kaip reikiant, pagersiu su draugais ir bendradarbiais ir tada pradėsiu tarnauti Dievui. Šia proga mane išleido atostogų ir aš su šeimyna išvykau į Klaipėdą, aplankyti savo kitos sesers. Pinigus taip pasiskirsčiau, kur atostogos atostogoms, o savo jubiliejui atidėjau, kad grįžęs galėčiau iškelti savo gimtadienio šventę. Išvykom į Klaipėdą. Nuvykome gerai, be jokių kliūčių, tik nepažinojau Klaipėdos miesto. Pasikviečia sesę, o svainis dirbo. Pradėjome važiuoti, bet ji kelio irgi nežinojo ir pradėjome klaidžioti. Ir iš to susijaudinimo pakliuvome į avariją, palindom po greitosios pagalbos mašina. Taip išėjo, kad įlenkiau savos mašinos dureles ir apgadinau greitosios priekinę dalį. Ir viskas man kainavo nei daugiau, nei mažiau tik tiek, kiek pinigų buvau pasilikęs atšvęsti savo gimtadienį.

   Atostogos buvo sugadintos ir aš tą vakarą jau iš širdies su ašaromis meldžiau Dievo atleidimo ir labai prašiau, kad Jis paimtų iš manęs norą gerti, nes buvau priklausomas nuo alkoholio. Apie vidurnaktį nusiraminau ir užmigau. Ryte atsibudęs jau nebeišgyvenau taip, ir stebuklas – aš nebejaučiau jokio potraukio gėrimui. Dievą meldžiau važiuodamas, kad kaip nors galėčiau paaiškinti darbovietėje draugams. Bet Dievas taip sutvarkė, kad ir draugai nepyko, suprato. Tik jie negalėjo suprasti kodėl aš atsisakau gerti. Sunku buvo paaiškinti, teko net tris metus aiškinti, kol pagaliau suprato, kad tikrai Dievas pakeitė mano gyvenimą. Ir dabar ačiū Dievui jau 12 metų gyvenu ir nei lašelio nesu ragavęs, nes kaip prašiau taip Jis ir padarė – atėmė norą gerti. Taip, kad labai norėdamas savo širdyje ir prašydamas iš širdies Dievo, gali atsisakyti bet kokios nuodėmės, nes Jis atsako ir atsako iš karto. Ieškokite Jėzaus, atiduokite Jam save ir savo gyvenimą, ir būsite laimingi kaip ir aš esu laimingas.

   Linkiu sėkmės su Dievu per Jo Sūnų Jėzų Kristų.

Romualdas Jakubsevičius

Į pradžią